From an Amber to a Star (angliškai)  

I.

Breathes the sea somewhere beyond the fields,
Beyond the warmth of the sun,
The amber grains in my hand.

I was a child,
I knew only the vastness of the sky
Where stars hid behind a thin line,
A shade of blue.

The trees bent over me,
Whispering something about other places,
Where the rivers meet,
And I thought—

One day I'll follow,
One day I will follow...

II.

The days grew longer,
Their light fell thin over the waters.

And I walked,
I walked past the last wooden crosses,
Where the fields end,
Where the sea opens wide and without borders.

The waves said come,
The waves said come, come further.

I carried no map,
Only what fit inside the slow beating of my heart.

III.

At night
The stars fell around me.

The stars fell into the ocean.
The waters engulfed me.

I thought I was inside a dream
Of someone else I’m yet to meet.

Laughter closed my eyes,
Like I was a child.

The world, the stars,
A lifted veil.

The wings of a monster—Geryon.

Love transfixed,
A star yet seen.

To see you, to dream you,
To name you, to free you.

And still I go,
And still I seek
For a cross to bear no more, no more.

Above the clouds,
Where sunken ships as dreams resurface,
I fear to tread, but fear abandon—
So I must.

And so I go,
And so I go,
And so I go.

IV.

Now that everything has changed,
Even the sun falls uneasy.

The light leans low across the fields—
Somewhere embers dream of yesterday’s shores.

I close my eyes and I'm there again,
Barefoot on the sand, listening.

Here I stand,
Here I’ll wait beneath the stars.

Nuo gintaro žvaigždei / Nuo gintaro iki žvaigždės
(lietuviškai)

I.

Kvėpuoja jūra kažkur anapus laukų,
Anapus saulės šilumos,
Gintaro trupiniai mano delne.

Buvau vaikas,
Pažinojau tik dangaus platybę,
Kur žvaigždės slėpėsi už plonos linijos,
Už mėlynosios šviesos atspalvio.

Medžiai palinkdavo virš manęs,
Šnabždėdami kažką apie kitas vietas,
Kur susitinka upės,
Ir aš galvojau—

Vieną dieną aš seksiu,
Vieną dieną aš seksiu...

II.

Dienos ilgėjo,
Jų šviesa krito plona ant vandenų.

Ir aš ėjau,
Ėjau pro paskutinius medinius kryžius,
Kur baigiasi laukai,
Kur jūra atsiveria be ribų.

Bangos sakė: eik,
Bangos sakė: eik, eik toliau.

Neturėjau jokio žemėlapio,
Tik tai, kas tilpo lėtame mano širdies plakime.

III.

Naktį
Žvaigždės krito aplink mane.

Žvaigždės krito į vandenyną.
Vandenys prarijo mane.

Galvojau, kad esu sapne
To, kurio dar nesu sutikęs.

Juokas užmerkė mano akis,
Lyg vėl būčiau vaikas.

Pasaulis, žvaigždės—
Pakeltas šydas.

Pabaisos sparnai—Gerijonas.

Meilė sukaustė,
Žvaigždė, dar nepamatyta.

Tave matyti, tave sapnuoti,
Tave įvardyti, tave išlaisvinti.

Ir vis dar einu,
Ir vis dar ieškau
Kryžiaus, kurio nebereikėtų nešti.

Virš debesų,
Kur paskendę laivai kaip sapnai iškyla,
Bijau žengti, bet bijoti—atsisakau. Tad privalau.

Ir aš einu,
Ir aš einu,
Ir aš einu.

IV.

Dabar, kai viskas pasikeitė,
Net saulė krenta neramiai.

Šviesa gula žemai ant laukų—
Kažkur žarijos sapnuoja vakar dienos krantus.

Užsimerkiu ir vėl ten esu,
Basomis ant smėlio, klausydamasis.

Čia aš stoviu,
Čia lauksiu po žvaigždėmis.